PARAMA mantui

Mantas – vienintelis vaikas šeimoje. Jis buvo labai lauktas, išsvajotas, tačiau į pasaulį pasibeldė anksčiau, nei turėtų – būdamas vos 27-ių savaičių. Gimęs ankstuku, iškart, susidūrė su didelėmis sveikatos problemomis. Berniukas gimė su 4 laipsnio kraujosruvomis, iš kurių išsivystė hidrocefalija ir galvos smegenų cistos, jam teko atlaikyti ne vieną operaciją, taip pat berniukas serga epilepsija, turi mišrų raidos sutrikimą, pats savimi pasirūpinti negali. Vis tik nepaliaujamas tėvų tikėjimas sūnumi ir didžiulės pastangos jau davė neįtikėtinų rezultatų.

Alytuje gyvenanti šeima dėl sūnaus stengiasi, kiek išgali.  Mantui reikia nuolatinės priežiūros. Su juo mama turi būti 24 valandas per parą. Jis pats nesugeba nei pavalgyti, nei apsiprausti ar apsirengti, jis visiškai priklausomas nuo tėvų. Mantą pas specialistus į Kauną veža tris kartus per savaitę. Jo vežiojimą, mama, traktuoja kaip savo darbą, o kiekvienas naujas sūnaus pasiekimas yra jai kaip didžiausias atlyginimas.

Metų pradžioje Mantui suėjo septyneri, tad metas pagalvoti apie mokyklą. Tačiau ugdymo klausimas berniuko tėvams – vienas sudėtingiausių. Tėveliai, prašo, kad sūnui būtų paskirtas mokymas namuose, bet tokios pagalbos šeimai suteikti nenorima, tikinama, kad geriau būtų jį leisti į specialią ugdymo įstaigą.  Yra ir gydytojų rekomendacijos, kad jam reiktų nuolatinio asistento šalia, o geriausias variantas būtų namų mokymas, nes jis dar nepasiruošęs ugdytis su visa klase. Gal po 2–3 metų ir galėtų eiti į mokyklą, bet kol kas ne.

Tėveliai, pasakoja, kad nuo pat pirmos gyvenimo dienos sūnus įrodė, kad nori gyventi ir jam viskas pavyks, tik teks įdėti daug darbo ir pastangų. Nors Mantui reikia labai daug laiko ir pastangų, kad kažką išmoktų, bet dabar jis jau laiko galvą, vartosi į abi puses, pats savarankiškai atsisėda iš gulimos padėties ir gali pasėdėti be atramų, prilaikomas ir vedamas gali paeiti kelis žingsnius, taria kelis žodelius. Visi šie pasiekimai Manto tėvams teikia vilties, kad ateityje sūnus pasieks dar daugiau.

Didžiausias pasiekimas, kad jis nėra gulintis vaikas, kuris į nieką nereaguotų. Mantas labai emocionalus, visus savo poreikius jis išreiškia emocijomis. Berniukas turi kelis savo žodelius, bet daugiausia  jį supranta iš jo gestų, emocijų, iš įvairių garsiažodžių. Šeima viliasi, kad ateityje jo kalba vis tiek „prasimuš“, nes jei jis išvis negalėtų kalbėti, tai iki dabar būtų taip nieko ir netaręs, netgi tų garsiažodžių. Dėl to labai daug dirbama su logopede, daromi veido masažai, stengiamasi lavinti artikuliaciją, kad jis atkartotų daugiau žodžių. Gal atskirų žodžių ir nepadaugėjo, bet naujų garsų, kurių seniau nebūdavo, tikrai atsirado. Be to, anksčiau jis visai nenorėdavo remtis kojomis, o dabar jau ir atsistoja, bando kelti kojas ir žingsniuoti. Prilaikomas, jau paeina kelis žingsnius. Tikrai yra tikimybė, kad ateityje jis galės ir vaikščioti, ir kalbėti.

Kaune Mantas triskart per savaitę dirba su logopedu, 2–3 kartus dalyvauja kineziterapijos užsiėmimuose, 2 kartus jam daromas masažas, būna 2 ergoterapijos užsiėmimai.

Berniuko tėvai įsitikinę, kad tik visų šių užsiėmimų kompleksas, t. y. kartu lavinant skirtingus dalykus, gali duoti taip laukiamų rezultatų.

Šeima išnaudoja visas įmanomas valstybės skiriamas reabilitacijas, bet jų tokiems ligoniams kaip Mantas, nepakanka. Siekiant vaiką pastatyti ant kojų tėvams tenka iš savų išlaidų samdyti privačius specialistus, pas kuriuos dar tenka važinėti į kitus miestus.

Mantui yra reikalingi papildomi kineziterapijos, ergoterapijos ir logoterapijos užsiėmimai, dėl kurių berniukas gali stiprėti, tačiau šie užsiėmimai šeimai yra didelė finansinė našta.

„Finansiškai darosi labai sunku, šeimai reikia pagalbos, kad galėtų nesustoti ir toliau samdyti specialistus, kurie dirbtų su Mantu. Būtų labai gaila, jei tektų šiuos užsiėmimus apmažinti ir berniukas pradėtų regresuoti. Tėvai iki šiol bandėm tvarkytis patys, pagalbos neprašėm. Bet kuo toliau, tuo sekasi sunkiau. Kainos padidėjo, ir  jau nebeišgali patys skirti tiek pinigų. Per mėnesį vien tik specialistų užsiėmimai atsieina apie 1200–1300 Eur, neskaičiuojant kelionių ir kt. išlaidų. Žinoma, išnaudoja ir visą valstybinę pagalbą, 2–3 kartu per metus važiuoja į skiriamas sanatorijas, bet tiek pagalbos per mažai, tik su ja Manto ant kojų nepastatys.

Šeima prašo jūsų nelikti abejingiems ir prisidėti prie Manto svajonės – išmokti vaikščioti, kalbėti ir pasirūpinti savimi.